Neretai parapijoje klebonai susiduria su įvairiais sunkumais. Jie taip pat gauna ir įvairiausių pasiūlymų – ir iš vyskupijos kurijos, ir iš įvairių centrų (katechetikos, šeimos, jaunimo…) bei grupių, organizacijų ar pavienių tikinčiųjų. Sunkumų dažnai kyla dėl to chaotiško konteksto, kuriame gyvename. Jis išprovokuoja ir sukuria įvairiausias gyvenimiškas ir tuo pačiu nenumatytas naujas pastoracines situacijas, kurios skatina tikinčiųjų susidomėjimą bei reikalauja atsakymų. Kad galėtume užkirsti kelią tokiai chaotiškai situacijai, iš dalies turėtų prisidėti ir vyskupija, pavyzdžiui, pateikdama projektą ar išleisdama pastoracinę programą, kur būtų nubrėžtos įvairių parapijos veiklų gairės, turinys. Tai turėtų nušviesti ir apjungti įvairius individualius bei pavienius pasiūlymus bei idėjas. Tokia praktika Europoje yra paplitusi.

Minėtas pastoracinis parapijos projektas turėtų kelti šiuos uždavinius: padėti tikintiesiems asmeniškai, o ypač bendruomeniškai skaityti Šventąjį Raštą, ypatingai – Evangeliją; padėti tikintiesiems pagyvinti tikinčiųjų krikščionišką sąmoningumą ir paskatinti aktyvų ir vaisingą dalyvavimą liturgijoje; suvienyti parapijos veiklas kuriant įvairias bendravimo struktūras, kurios padeda įgyvendinti įvairias tikinčiųjų iniciatyvas. Šie uždaviniai tarpusavyje nesusiję ir galbūt net skirtingi. Tačiau pats svarbiausias iš jų (pamatinis) yra pirmasis: paruošti tikinčiuosius Dievo Žodžio skaitymui ir apmąstymui. Sakysit, kad toji Biblijos skaitymo grupė, apie kurią čia kalbėsime, yra viso labo tik dar viena grupė tarp daugelio kitų parapijos grupelių: maldos, rožinio, liturgijos, giedotojų, katechezės ir kitų. Ir taip, ir ne. Visos kitos grupės yra specifinės ir apsiriboja kažkuria išskirtine veikla parapijoje, o Biblijos skaitymo grupė savo esme yra (ar bent jau turėtų būti suprantama) kaip visų krikščionių ir kartu kiekvieno krikščionio teisė ir pareiga.

      Biblijos skaitymą ir apmąstymus reikia pradėti nuo nedidelės grupės, bet galutinis tikslas yra sukurti daug grupių – kad kiekvienas žmogus galėtų be kliūčių prisiartinti prie Dievo Žodžio. Taigi pagrindinis tikslas yra tas, kad visi galėtų skaityti Bibliją, pamėgtų ją skaityti bei įsisąmonintų, jog ji yra tikrasis krikščionių tikėjimo ir gyvenimo šaltinis. Vyskupijos ganytojų rūpestis būtų inicijuoti, gal net paruošti (su pastoracijos specialistų pagalba) parapijoms konkretų instrumentą, t.y. programą, kuri padėtų Biblijos skaitymo grupėms susiformuoti ir plėstis. Toji programa nubrėžtų metodiškas gaires nuosekliam ir pastoviam gilinimuisi į Šventąjį Raštą. Šis Biblijos skaitymas turėtų būti kiek įmanoma bendruomeniškas, kad parapijos bendruomenė, kuri susirenka sekmadienį klausytis Dievo Žodžio ir švęsti Eucharistijos, ne tik individualiai, bet ir drauge gilintų Dievo Žodžio pažinimą.

      „Mat Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis. Todėl Šventajam Raštui puikiai tinka posakis: „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas“. (Žyd 4, 12) „Jis turi galią išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32; plg. 1 Tes. 2, 13)“. (Vatikano II susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum, 21)

      Svarbu pastebėti, kad jei parapija kaip bendruomenė organizuoja Šventojo Rašto  pažinimo kelionę, tai nereikėtų šios kelionės organizavimo palikti tik pavienių veiklių  tikinčiųjų, trokštančių Dievo Žodžio pažinimo, rūpesčiui. Šiam uoliam ir pastoviam Biblijos skaitymui ir apmąstymui teisę turi visa bendruomenė, tad nereikėtų iš jos tokios teisės atimti. Taigi šiame tekste pateikiami paprasčiausi pastebėjimai, kurie padės besikuriančioms ar pirmus žingsnius žengiančioms Biblijos skaitymo grupėms.

 

      Kartais Biblijos skaitymo susitikimuose jau pačioje pradžioje greitai ir be jokio detalaus plano puolama prie konkrečių Šventojo Rašto tekstų analizavimo. Tai nėra nei produktyvu, nei teisinga. Susitikimų pradžioje reikėtų iškelti pačios Biblijos svarbą ir reikšmę tikintiesiems bei sužadinti dalyvių susidomėjimą bei meilę Dievo Žodžiui.

      Tam, kad šis uždavinys būtų pasiekiamas, pirmuosius Biblijos grupės/ių susitikimus galima pašvęsti bendrajai Biblijos tematikai. Vėliau, pradedant pagal programą nagrinėti konkrečią Biblijos knygą, būtų pravartu pasikviesti ekspertą (biblistą, teologą, kunigą), kuris padėtų įvesdinti dalyvius į konkretų Šventojo Rašto tekstą bei padėtų grupės nariams išbristi iš dažnai pasitaikančių išankstinių negatyvių nuostatų Šventojo Rašto atžvilgiu. Šios nuostatos gali tapti rimta kliūtimi tolimesnėje Biblijos pažinimo kelionėje. Taigi patys pirmieji susitikimai turi būti daugiau informaciniai. Žinoma, jie neturėtų nustelbti dvasinio aspekto. Čia reikėtų aiškiai pažymėti, kad Biblijos skaitymo grupės kelionės tikslas – ne informuoti, bet daugiau formuoti bendruomenę ir konkretų asmenį. Šie susitikimai nėra skirti smalsumui patenkinti ir taip pat ne tam, kad būtų atsakyta į visus klausimus, susijusius su konkrečiu pasirinktu tekstu. Toks tiesmukiškas bandymas kaip tik gali tapti kliūtimi giliau ir gyvenimiškiau pažinti Dievo Žodį bendruomenės kontekste. Tiems, kurie norėtų žinių pagilinimo, galima pasiūlyti Šventojo Rašto studijas ar kokią kitą mokymo programą (pavyzdžiui, Gyvenimo ir tikėjimo instituto programas: „Šventasis Raštas ir gyvenimas“, „Šventojo Rašto mokymo metodai“ arba galima tiesiog nurodyti kitose parapijose ar centruose organizuojamus mokymus, konferencijas Biblijos tema).

      Biblijos skaitymo grupės pradžią turėtų inicijuoti klebonas kartu su savo parapijos bendruomene. Galbūt į antrą etapą – susitikimus konkrečiose grupėse – neateis visi, kurie lankė pirmuosius bendrus susitikimus Šventojo Rašto tema. Darbas grupėse neretai gąsdina žmones, nes paprastai konferencijose ar teminiuose susitikimuose dalyviai būna  pasyvūs, apsiriboja tik klausymu ir užduoda vos kelis klausimus susitikimo pabaigoje. Darbas grupėse gi reikalauja aktyvesnio dalyvavimo. Tas perėjimas nuo bendro klausymosi prie aktyvesnio dalyvavimo yra būtinas, nes po bendro susidomėjimo Biblija ar krikščioniška kultūra, dalyviai įsitraukia ir prisiliečia prie konkrečios tarp tikėjimo ir gyvenimo, tarp mąstymo ir Dievo Žodžio vykstančios patirties, kuri nušviečiama Dievo Žodžio šviesoje.

Pačioje susitikimųpradžioje gali būti aptariami ateinančių bažnytinių švenčių (Kalėdų, Velykų, Sekminių ir pan.) ar sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitiniai. Su šiuo Dievo Žodžiu tikintieji susidurs švęsdami Eucharistiją, ir Dievo Žodis kunigo homilijos pagalba virs jo apmąstymų ir krikščioniškojo gyvenimo dalimi.

„Iš esmės liturgija ir ypač sakramentinė, kurios viršūnė yra eucharistinis šventimas, tobuliausiai aktualizuoja biblinius tekstus, nes skelbimą perkelia į tikinčiųjų bendruomenės, susirinkusios apie Kristų ir norinčios artintis prie Dievo, aplinką. Tada Kristus “yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Šventasis Raštas skaitomas bažnyčioje” (Sacrosanctum Consilium, 7). Taip rašytinis tekstas virsta gyvuoju žodžiu“.               (Popiežiškoji Biblijos komisija Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, IV, C 1).

Tačiau homilija apima kelis skirtingus Biblijos skaitinius. Dažnai ji yra nukreipta į konkrečius, specifinius bendruomenės poreikius ir aktualijas, taigi renkantis šiuos tekstus asmeninis santykis su Dievo Žodžiu ir artimesnė draugystė nebūtinai užsimezga. Tam iš tiesų reikia kito laiko ir kitos erdvės. Todėl  nuo sekmadienio skaitinių Biblijos skaitymo grupė turėtų būti nukreipiama prie konkretaus kurios nors Biblijos knygos teksto.

 

Gerai būtų Biblijos skaitymo grupės pradžią suderinti su nauju liturginių metų laikotarpiu (eilinio laiko, Gavėnios, Velykų, Advento) pradžia ar su kokiu svarbiu parapijos bendruomenės gyvenimo etapu, kai tikintieji natūraliai linksta suintensyvinti savo dvasinę kelionę. Galbūt Biblijos skaitymo grupės veikla susikirs su kitomis bendruomenės formacijos programomis, tačiau bendruomenė turi sutelkti ir nukreipti visas jėgas bei dėmesį į Biblijos skaitymo grupės patirtį. Juk Biblijos skaitymo grupė nėra tiesiog dar viena grupė, ji paremta visų ir kiekvieno tikinčiojo teise ir pareiga skaityti Šventąjį Raštą.

Pirmaisiais metais keletą susitikimų reikėtų skirti tam, kad ir vyresni, ir jaunesni grupės dalyviai galėtų pasidalinti savo asmeniniais apmąstymais apie Dievo Žodį ir jo įtaką konkretaus žmogaus gyvenime. Būtų gerai, kad visi dalyviai turėtų bent minimalias pagrindines Biblijos žinias, kurias įgijo per minėtus bendrus susitikimus. Svarbu paminėti kai kurias pagrindines kliūtis, pasitaikančias šiame etape bei neteisingai nukreipiančias Biblijos skaitymo grupės kelionę. Kaip jau minėjome, tokiomis kliūtimis dažniausiai tampa išankstinės nuostatos. Išvardinsime kai kurias iš jų.

Kartais žmonės būna įsitikinę, kad Biblijoje viskas paprasta ir aišku, taigi Bibliją gali lengvai suprasti kiekvienas, kuris to nori. Ši išankstinė nuomonė dažnai kardinaliai pasikeičia, kai susiduriama su iš dalies sunkiais tekstais. Šiems tuoj pat priklijuojamos „sausų“ arba „nuobodžių“ tekstų etiketės.

Kai kurie mano, kad kiekvienas Biblijos puslapis yra „dieviškas“, ir nė viena Biblijoje skelbiama žinia nėra susijusi su žmogiškomis aplinkybėmis: istorinėmis, kultūrinėmis ar kitokiomis. Tiesiog visiškai atmetamas žmogiškasis autorius-redaktorius.

Dar kiti teigia, kad kiekviena Biblijos frazė turi tik vieną ir konkrečiai apibrėžtą prasmę, kurios su neklystamu tikrumu moko Bažnyčia.

Taip pat pasitaiko išgirsti, kad vienintelė būtina ir pakankama sąlyga, užtikrinanti gerą Biblijos pažinimą, kyla tik iš maldos į Šventąją Dvasią; jos įtakoje gaunamas aiškus ir antgamtinis pažinimas, kurio kiti varganai ieško kitokiais būdais.

Dalyvių skaičius grupėje neturėtų viršyti 15 žmonių, nes reikės ne tik klausytis, bet ir bendrauti, pasidalinti. Jei norinčių dalyvauti yra daugiau, reikėtų burti daugiau grupių, kad visi norintys būtų įtraukti ar galėtų įsitraukti kada tik panorėję.

Susitikimo laikas neturėtų viršyti 90 minučių, kad dalyviai nepervargtų. Kita vertus, susitikimas neturėtų būti trumpesnis, nei 60 minučių, nes vargiai, ar įmanoma per mažiau nei 60 minučių pereiti visus susitikimo etapus.

 

Pagrindiniai susitikimo etapai yra trys: teksto aiškinimas, pasidalijimas tekstu ir malda.

 

 

Susitikimą pradėjus malda, Biblijos skaitymo grupės vadovas (Biblijos animatorius) supažindina visus su pasirinktu Biblijos tekstu. Jis aiškiai ir suprantamai perteikia teksto žinią. Kai kuriais atvejais yra būtina nusikelti į praeitį, nes bibliniai tekstai pirmiausiai buvo parašyti tam tikrame laike gyvenusiems žmonėms ir tam tikromis aplinkybėmis. Kartu su vadovu naudinga susipažinti su Biblijoje minimu laiku, įsigilinti į tas situacijas, kurias pateikia tekstas. Nereikia skubėti pritaikyti teksto sau ir savo gyvenimui. Pirmiausiai reikia ieškoti tos žinios, kurią autorius norėjo perteikti pirmiesiems savo adresatams. Tai leidžia geriau pritaikyti tekstą šiandieninei situacijai. Įvestis neturi tęstis ilgiau nei 20 minučių ir neturi pakeisti dalyvių apmąstymų – jų indėlio į susitikimą. Įvestis turi padėti pagrindus ir talkinti atskleidžiant tai, kokią mintį autorius tekstu norėjo pasakyti tuo laiku, toje vietoje bei tiems žmonėms, kuriems tas tekstas buvo pirmiausiai adresuotas.

 

Po trumpos tylos visi dalyviai yra kviečiami įsitraukti į pasidalijimą. Pradedama nuo to, ką jiems tekstas kalba – aptariama tiesioginė, pažodinė prasmė, o po to, ką šis tekstas atskleidžia mums šiandien – konkrečioje istorinėje, kultūrinėje, socialinėje situacijoje, kurioje gyvename. Tai Dievo Žodžio pritaikymas ir integravimas mūsų gyvenime. Atviras dalyvių pasidalijimas ir klausymasis padeda įsigilinti į tekstą, kurį kiekvienas išvysta kito akimis. Tai bendruomenės pasidalijimas šventuoju tekstu. Todėl po vadovo įvado nevyksta tyli ir asmeninė meditacija, bet bendravimas tikėjimo dvasioje, pasidalijimas tuo, kaip ir kiek Dievo Žodis apsireiškia ir yra gyvas mūsų gyvenime. Dalijantis tas, kuris yra labiau pažengęs savo tikėjimo kelyje, savo liudijimu padeda ir sustiprina tą, kuris yra mažiau nukeliavęs, taigi taip tikėjimo patirties skirtumas netampa kliūtimi bendraujant, bet praturtina ir palaiko grupės dalyvius. Retai nutinka, kad Biblijos skaitymo grupėje dalyvių tikėjimo patyrimas būtų vienodo ar panašaus lygio. Bet tai visai nereiškia, kad grupės vadovo pareiga yra vien savo tikėjimo patirtimi stiprinti grupės dalyvių tikėjimą. Kiekvienam tikinčiajam yra suteikiama dieviškoji malonė, kuria jis gali dalintis su kitais.

Biblijos skaitymo grupės stilius ir pašaukimas yra toks pat kaip ir visos parapijos bendruomenės, kaip ir visos Bažnyčios. Ji per savo apmąstymus ir pasidalijimus taip pat yra Dievo kviečiama peržiūrėti savo pašaukimą būti Dievo Bažnyčia ir duoti konkretų atsakymą savo gyvenimu. Šio etapo trukmė priklauso nuo dalyvių skaičiaus ir jų santykio su Biblija gilumo. Dėl šių dalykų ji gali būti skirtinga. Geriau yra neviršyti 60 minučių. Labiausiai reikėtų vengti nereikalingų fantazavimų ir nukrypimų nuo temos. Tokie dalykai nukreipia dėmesį nuo Dievo Žodžio užleisdami vietą paprastiems (galbūt, kai kuriais atvejais ir svarbiems) ginčams, kurie dažniausiai neturi nieko bendro su Biblija ir yra skurdūs, jei lygintume juos su Dievo Žodžiu.   

Ji turi kilti iš skaityto teksto. Tačiau iš esmės ji nėra tik paprastas apmąstymas ar apibendrinimas to, kuo buvo pasidalinta su kitais, ar liudijimas, kilęs Dievo Žodžiui apšvietus mus. Juk Dievo Žodžio klausymas yra malonės patirtis, kuri apnuogina mūsų galimybes ir ribotumą bei pabrėžia mūsų išganymo poreikį. Dievo Žodžio klausymas – tai atnaujintas ryšys su Dievo gailestingumu ir jo išganymo planu. Todėl Biblijos skaitymo grupelės susitikimas baigiamas malda – atsaku į šią patirtį. Malda savo struktūra yra panaši į per Šv. Mišias kalbamą visuotinę, dar kitaip vadinamą tikinčiųjų maldą. Skirtumas yra tas, kad ji visada yra spontaniška ir yra nukreipta ne tik į prašymą, bet taip pat ir į Dievo garbinimą, šlovinimą, dėkojimą. Kartais tai gali būti ir atleidimo prašymas. Dievo Žodžio apšviesti, mes jaučiame poreikį prašyti jėgų priimti tai, ką mes supratome, patyrėme; mes jaučiame poreikį dėkoti už tai ir šlovinti Dievą, nes atrandame kažkokią dovaną, kuri jau anksčiau mums buvo suteikta, bet tik dabar atsiskleidė. Gali būti, kad prisilietimas prie Dievo Žodžio apšvietė mūsų protą ir atskleidė mūsų nuodėmę, kurios anksčiau nepastebėjome. Tada malda prašome atleidimo. Šio paskutinio etapo nereikėtų labai užtęsti. Maldai pakaktų 10-15 minučių.

 

Bažnyčia ragina skaityti savo tikinčiuosius Šventąjį Raštą ir gyventi tuo Dievo Žodžiu, kuris yra tikrojo gyvenimo versmė.

„Taigi šventųjų knygų skaitymu ir studijomis „Dievo žodis tesiskina kelią ir tebūna gerbiamas“ (2 Tes 3, 1), ir Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau tepripildo žmonių širdis. Kaip uolus dalyvavimas eucharistiniame slėpinyje ugdo Bažnyčios gyvastingumą, taip galima tikėtis, kad iš augančios pagarbos Dievo žodžiui, kuris „išlieka per amžius“ (Iz 40, 8; plg. 1 Pt 1, 23–25), suklestės naujas dvasinis gyvenimas.“ (Vatikano II susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum, 26)

parengė A. Šiaudvytis