Fotoparodos

Bibliotekos dailininkės - fotografės Kristinos Paulauskaitės foto paroda  

"Tavo lango šviesa"

Šalia tako sulaukėję alyvų krūmas į todėl toks nesumeluotai tikras, ateinąs iš tolimų vaikystės namų, iš Stulgių. Žiedų kvapas primenąs sekmadienius, ėjimus įsikabinus senelės į bažnyčią vis su žydinčia alyvos šaka rankose. Toli metuose likęs vaikystės krūmas, bet iš tikrųjų iki skausmo, iki ašaros tikras viduje, sielos lauke, su senelėm, sekmadieniais, keliais ir kalneliais. Tik  žmonių pavidalai eteriu srovena neapčiuopiami , nenusakomi skaudžiai gyvi, virtę  gryna dvasia ir todėl neįmanomai prarasti. Jei alyvų krūmas galėtų būti tavo, tai jokie kiti žmonės nepakeis man senelių, klajojančių mėlynose prisiminimų erdvėse. Jie tolimi kaip tas begaliniai gilus dangui viri miesto. Veržiesi visa esybe link Jo Ir žinai, niekados nebūsi arti jo, kaip ir prie tų dvasia virtusių seneliukų ir viso, viso vaikystės pasaulio. Išnyko keistai netikėtai visi gyvulėliai, medžiai, gėlynai ir takeliai, ir visų mūsų pėdos, ir nieko nebesurandi, nebeatseki. Kodėl tokia lemtis lemta mums likti be savo žemės, be dangaus, kyboti svetimam krašte, tarp negerųjų ? Kimbiesi gamtos, visuos keliuos, visuos kraštuos ieškai prarastosios žemės, kiekviena kamanė, kiekvienas debesėlis tau dūzgia, mena tavąjį pasaulį. Tu gyveni, tu gyvas ir tikras savo susikurtame dvasios pasaulyje. Tu nuolat išeini nes ne savo žemėj esi. Tu nekaupi daiktų, nestatai namų nes jie niekados nebus tavo. Svetimi svetimiausi, prie jų neprisiriši, jie nieko tau neduoda, jų praradimas neapraudotinas, jie niekados neiškyla prisiminimuose ir sapnuose. Todėl tu ilgiesi kelių, nueinančių į nepasiekiamus horizontus, tu kopi į viršūnes, tu klajoji pasaulyje, nes neturi kur sugrįžti. Arba gali klajoti po žemę, nes tavo namai, anie prarastieji tavojo Ryto namai, yra su tavim ir bus kol būsi gyvas ir jie mirs su tavimi amžinai.

Keletas akimirkų iš parodos

Dekano klebono Juliaus Meškausko nuotraukos



KRYŽIUS – ŠVIESA TAMSOJE 

Parodoje pristatoma 2012 - 2013 m. Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų akimirkos, kuriose užfiksuota žmogaus kelionė tikėjimo keliu. Ši tikėjimo praktika  šiandien vieniems –  ypatinga atgailos forma ir Kristaus kančios pagarbinimo būdas, kitiems -  sena, nepažinta, todėl nesuprantama tradicija. Šioje parodoje, sekant autentiška Kalvarijos Kalnų apvaikščiojimo tradicija,  atskleidžiama nemažas skaičius Žemaičių Kalvarijos Kalnų apeiginių  papročių.

Vis dėlto, vienas svarbiausių parodos tikslų yra siekis atskleisti šios žmonėse gyvos krikščioniškos dvasinio tobulėjimo tradicijos reikšmę šiandienos tikinčio žmogaus gyvenimui, ne veltui tad Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų akimirkas įmažinusių nuotraukų paroda pavadinta „Kryžius – šviesa tamsoje“.

Šios Didžiųjų Kalvarijos atlaidų akimirkos kalba ir apie tai, kad šiandienis tikintis žmogus, gyvendamas pasaulyje, imdamasis įvairiausių pareigų ir darbų, supamas įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, lyg koks raugas  prisideda prie pasaulio pašventinimo. Šiose nuotraukose užfiksuoti žmonės, savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, skleidžia Kristų kitiems. Jie, gyvendami Dvasia, stengiasi nuoširdžiai sekti Jėzumi Kristumi, priimti Jo palaiminimus, apmąstyti Dievo žodį, siekia sąmoningai ir aktyviai dalyvauti sakramentiniame ir liturginiame Bažnyčios gyvenime, stengiasi nepamiršti asmens, šeimos ir bendruomenės maldų, praktikuoti meilę visose gyvenimo situacijose.

Parodos nuotraukose užfiksuotose akimirkose matyti džiuginanti realybė, liudijanti, kad, nepaisant  tendencijų tikėjimą, kaip vieną svarbiausių žmogiškosios būties pamatinių vertybių, sumenkinti, augančiai jaunajai kartai tikėjimas yra sąmoningai ir laisva valia pasirinktas jų egzistencijos pagrindas.

Kristus pasiuntė Šventąją Dvasią, mus iš vidaus skatinančią mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (plg. Mk 12,30), o vienas kitą mylėti taip, kaip Kristus mus mylėjo (plg. Jn 13,34 15,12), ypatingai šia meile suspindėjęs Kryžiaus aukoje. Tad tebūna ši paroda būdas prisiminti Kryžiaus didybę ir skleidžiamą šviesą, pamatyti nenuginčijamą žmogaus priklausymą nuo Dievo ir Jo Įstatymo, suprasti tikrąjį laisvės ir tiesos sąryšį kančios šviesoje.

 Dekanas klebonas kun. Julius Meškauskas

_______________________________________________________

Plungės bažnyčiai  80 metų

 Pastatai kaip ir žmonės sukaupia  unikalią savo patirčių istoriją. Vieni vaizdai žmonių atminties kraštovaizdyje išblunka ir dingsta. Kiti ženklai  po daugelio metų išnyra iš užmaršties ir naujos kartos tuos ženklus skaito kaip įdomiausią pasakojimą.

Šiais metai Plungės bažnyčia švenčia 80 –ties metų jubiliejų. 1933 metais rugsėjo 24 dieną šv. Jono Krikštytojo titulu buvo  konsekruota Plungės bažnyčia. Tai buvo viena didžiausių tarpukario metais statytų bažnyčių Lietuvoje.

Bažnyčios statybos paruošiamieji darbai buvo pradėti 1902 metais – tai pačiais, kai mirė geradaris kunigaikštis Mykolas Oginskis, kuris, prelato Povilo Pukio teigimu, parvežęs bažnyčios projektą iš Italijos.  Bet architektūros  istorikai  labiau linkę manyti, kad tikrasis projekto autorius yra švedų  kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas. 1905 m. rugsėjo 5 d. vyskupas Mečislovas Palilionis pašventino naujosios bažnyčios pamatus. Bažnyčios statybos darbai užsitęsė dėl nepalankių istorinių bei ekonominių sąlygų: 1914 m. prasidėjo  Pirmasis pasaulinis karas, paskui vyko kovos už Lietuvos nepriklausomybę, šalis nuskurdo.

1927 m. vyskupas kunigą P. Pukį  paskyrė Plungės klebonu.  1928 m. sausio 1 d. kun. P. Pukys atvyko  į Plungę. Tų pačių metų pavasarį  kun. P. Pukys sušaukė  bažnyčios komiteto posėdį, kuriame buvo tariamasi dėl  statybos darbų atnaujinimo.  Laikraščiuose buvo paskelbta, kad ieškoma bažnyčios statybos rangovų.  Taip į  Plungę atvažiavo Peteris Malinka, neseniai statęs Panevėžio katedrą. Energingam ir sumaniam  P. Malinkai  vadovaujant  Plungės bažnyčia gana greitai  baigiama statyti. Konsekravo bažnyčią  Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.

Vėlesni tragiški įvykiai ir negandos iš žmonių atminties išblukino statytojo pavardę ir  net pačią bažnyčios statybos istoriją. Švenčiant garbingą 80 – ties metų bažnyčios jubiliejų, verta prisiminti ir kai kuriuos statybos momentus bei vieno iš statytojų – Peterio Malinkos -  gyvenimo faktus.

Peteris Malinka buvo vedęs Ludvigą Lontiną, panelę iš Panevėžio. Jie susilaukė dviejų vaikų – dukters Ernos ir sūnaus Elmaro, kuris  vėliau Antrojo pasaulinio karo metais dingo.  Peterio Malinkos dukra Erna ištekėjo už Lauvos  ir susilaukė sūnaus Modrio. Peteris Malinka mirė anksčiau, o jo ilgaamžė žmona Ludviga  išgyveno 93 metus.

Ponas Peteris  Latvijoje Tukumo mieste buvo pasistatęs  du namus. Okupacijos metais sovietų valdžia  vieną Malinkų namą nacionalizavo, o jų šeimai  leido gyventi kito namo  virtuvėje, buvusioje antrajame namo aukšte.  Abiejuose pono Peterio namuose valdžia apgyvendino svetimus žmones. Vėliau jo šeima  iš kažkada jiems priklausiusių  namų virtuvės persikėlė gyventi kitur.  Paskutiniais metais tame Peterio Malinkos name, kurio virtuvėje jiems buvo leista prisiglausti,  stovėjo tuščias ir apleistas –  čia ilgus metus praleidę gyventojai jau buvo išsikraustę.  Bet kartą kažkokie žmonės paskambinę Peterio Malinkos anūkui Modriui Lauvai ir jo žmonai Laurai pranešė, kad  senąjį namą būtina išvalyti ir,  jei jie norį dar ką nors pasiimti iš buvusių jų šeimos namų, tegul ateina pasižiūrėti. Lauvos nuvažiavo į senelio namus ir rado seną nuotraukų albumą, kurį pasiėmė. Pervertę albumą, jie  ir surado fotografijas, kuriose  buvo užfiksuotos Plungės bažnyčios statybos akimirkos.  Praeitais metais ponia Daina Lauva atvažiavusi į Plungę, atsivežė ir albumą su tomis fotografijomis.  Ji apsilankė  jos vyro senelio statytoje bažnyčioje. Klebono tuomet Plungėje nebuvo, bet viešnia paliko savo telefono numerį. Vėliau pats dekanas  klebonas Julius Meškauskas nuvyko  į Tukumą ir apsilankė  Modrio ir Dainos Lauvų namuose. Šeimininkai maloniai leido klebonui padaryti senųjų nuotraukų kopijas. Klebonas pasirūpino, kad skaitmenintų nuotraukų kopijos būtų perkeltos ant drobės. Taip  Plungės bažnyčioje  buvo surengta  retų ir daugeliui plungiškių  dar nematytų nuotraukų paroda.  Parodoje eksponuojamos 27 nuotraukos, bet ne visos jos  tik  iš M ir D. Lauvų  šeimos albumo. Kitas fotografijas su senosios Plungės vaizdais paskolino ir maloniai leido bažnyčioje eksponuoti Plungėje gyvenantis mokytojas bei kraštotyrininkas  Vytautas Kazimieras Eidukas, per daugelį metų sukaupęs  senų fotografijų ir kitų dokumentų kolekciją.  

Mylėkime ir branginkime savąją Bažnyčią.

Zita Paulauskaitė


Keletas akimirkų iš parodos



SIGITO KAZLAUSKO IR MANTO VIRŽINTO FOTOGRAFIJŲ PARODA

„ŽEMAIČIŲ PILIGRIMINĖ KELIONĖ Į ROMĄ – SENOJO PASAULIO SOSTINĘ“

 

                      Žemaičių krikštas Vytauto ir Jogailos buvo pradėtas tik 1413 metais, o baigtas 1417 metais, įsteigiant Žemaičių vyskupystę.
                      Po Livonijos ir Vokiečių ordinų susijungimo jų atstovai ginklu ir jėga bandė nešti į Žemaitiją krikščionybę. Po Žalgirio mūšio žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 metais Vytautas ir Jogaila  laivais plaukė per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės - ant Šatrijos kalno. Šios kelionės metu įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. 

                      2013–ieji metai - Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600-osios metines. 2013 m. vasario 28 d. prasidėjo žemaičių piligriminė kelionė į Romą, baigėsi kovo 9 d. 

                      Aš, Sigitas iš Viekšnių aš, Mantas iš Rietavo, - mes abu mylim Žemaitiją. Atstovaujame Plungės ir Rietavo krašto fotoklubui „Žybt“. Tai, ką matėme, ką jautėme, atskleisime fotografijose. Po šios kelionės kiekvienas ekskursijos narys parsivežė tai, ko jam reikėjo, - vieniems pamatyti Romos bazilikų didybę ir galybę, kitiems -  pasimelsti šventose vietose,tretiems - atnaujinti tikėjimą. Kiekvienas žmogus papildė savo žinių apie Romą, Vatikaną, San Mariną ir kitus Italijos regionus bagažą , o mes parsivežėme akimirkas, kurios įamžintos mūsų fotografijose.


Keletas akimirkų iš parodos


Klaipėdos fotomėgėjų klubo „Fotoburės“ paroda Senosios Lietuvos kapinės

Spalio 28 d., Plungės bažnyčioje po sumos šv. Mišių atidaryta nauja paroda, kurios tema – senosios Lietuvos kapinės. Parodos autoriai – Klaipėdos fotografijos mėgėjų klubas „Fotoburė“. Jį susirinkusiems parapijiečiams pristatė klebonas dekanas kun. Julius Meškauskas, dėkojo menininkams už parodos atidarymą, kartu pakvietė maldai už mirusiuosius per artėjančią Vėlinių oktavą. Sveikinimo žodį tarė Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vadovė Violeta Skierienė. Ji minėjo, kad tai jau XI paroda Plungės bažnyčioje nuo 2010 m., pasidžiaugė, kad į bažnyčią atėję maldininkai taip pat gali pamatyti išskirtines parodas. 

Svečiai iš Klaipėdos fotoklubo pristatė save ir pačią parodą. Klubas gyvuoja trejus metus. Jam priklauso apie 20 – 30 įvairaus amžiaus ir specialybių žmonių, kuriuos vienija aistra fotografijai. Klubo nariai fotografijose daugiausia dėmesio skiria istorijai bei paveldui. Ne išimtis ir ši paroda. Autoriai ieškojo senų, apleistų kapų bei informacijos apie juos. Nuotraukose įamžinti ne tik lietuvių, bet ir žydų, totorių kapai. Parodos pristatymo metu buvo peržvelgti visi žiūrovų dėmesiui skirti darbai, kurie paliko malonų įspūdį. Tai kartu bandymas pažvelgti į kapus meniniu žvilgsniu, taip pat paskatinimas susimąstymui apie amžinybę. Ne veltui viena iš fotografijų byloja: „Čia ilsisi tik kūnai“.

Visi esame kviečiami aplankyti šią unikalią parodą, kuri veiks porą mėnesių.

 Klier. Andrius Bakstys


Keletas akimirkų iš parodos


 

Dekano klebono Juliaus Meškausko paroda

Birželio 17 d.  dekanas klebonas  Julius Meškauskas visus plungiškius kvietė į savo parodą.

Po Sumos Šv. Mišių plungiškiai pasiliko Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje. Būtent čia buvo eksponuojama Dekano Plungės klebono J. Meškausko fotografijų paroda „Atgimti savy“. Klebonas tarė padėkos žodį visiems susirinkusiems bei savo mokytojui, auklėtojui Vytautui Rutkauskui. Šis žmogus, anot klebono, jam padarė didžiausią įtaką, jis buvo jo dvasios mokytoju. 

„Atgimti savy“ parodoje buvo eksponuojama nedidelė dalis visų klebono Juliaus padarytų nuotraukų. Parodos išskirtinumas yra toks:  nuotraukos buvo darytos dar klebono jaunystėje. Senosiose foto juostelėse įamžinti žmonės ir nuostabūs reginiai yra ne šiuolaikinės technikos padarinys, o „geros akies“ ir kruopštaus darbo rezultatas. 

Nuotraukose atsispindi tikėjimas, viltis, žmonių švytinčios akys. Senelių namų gyventojai, įvairių žmonių bendruomenės, kryžiaus kelias ir daugybė kitų nuotraukų, kurios daug reiškia ir autoriui, ir dalyviams. Apie kiekvieną fotografiją vis kita istorija ir kiti jausmai. Štai kas buvo svarbiausia tą dieną: akimirkos jausmas, prisiminimas.

Ši paroda išsiskyrė savo tikrumu: emocijų gausa, istorijomis, natūralumu. Kiekviena nuotrauka siunčia tarsi signalą, jausmą stebėtojui apie savo egzistavimą ir nuostabią istoriją. Žmonės esantys nuotraukose tarsi įtraukia į tenykštį gyvenimą, kuriame norisi pasilikti ne vieną akimirką.

Montvydė Žebrauskytė 


Keletas akimirkų iš parodos


Juozo Valiušaičio paroda

Fotografija- tai materija, kurioje užfiksuotas prisiminimas. Nuotraukoje atsispindi žmonės, pastatai, tam tikri įvykiai. Tai tarsi mažytis fragmentas, kurio metu užlieja nepaprastas gėris. Akys mato- širdis džiaugiasi.

  Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje fotografijų parodos yra rengiamos jau ne pirmą kartą. Balandžio 29 dieną taipogi vyko paroda „GYVENIMAS APVAIZDOS VYZDY: Šventoji keliauninkė". Paroda atskleidė apmąstymus apie Žemaitijos akmenorių Orvidą. Fotografijų autorius Juozas Valiušaitis.  Kartu su autoriumi į parodą atvyko ir žymi Kauno dailininkė Albina Žiupsnytė.

  Autorius J.Valiušaitis yra fotodailininkas. Jis mąsto vaizdu ir žodžiu. Kalba - pagrindinis sąmonės kaltas. Žodis - tai raktas, atsklendžiantis Dvasios duris. Vardas - būties vartai, atveriantys sielos miestą. Fotodailininkas savo parodą pradėjo nuo Orvidų sodybos fotografijos , kuri yra nufotografuota iš paukščio skrydžio. Sodybos konturai primena Dievo apvaizdos simbolį.  Nuotraukose taipgi galėjo išvysti Orvidų sodybos savininką- Brolį Gabrielių Orvidą OFM. Jis sukūrė didžiulę aplinkos instaliaciją, kurią įvardijo kaip „Dvasinį centrą“, Lietuvoje ją žino kaip Orvidų sodybą. Brolis teigė, kad nieko nėra nei gera, nei bloga, todėl  gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; o ką pasirenkame mes, priklauso tik nuo mūsų. Fotografijos  atskleidė gėrį, kuris buvo užslėptas kiaulpienių žiedų grožyje. Fotodailininkas mano, kad pienės yra stiprus augalas. Kuris padeda žmonėms net ir sunkiausiais momentais. Pienė tai pavyzdis kaip reikia pasitikėti Dievu. Ne viena nuotrauka turi savo legendą, kuri yra pasakojama iš lūpų į lūpas. Todėl žiūrint į jas apima noras patikėti kiekvienu žodžiu.

  Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios parapijiečiai priėmė dvasingumo pilną parodą su didžiausiu malonumu, todėl tikimės, kad fotodailininkas aplankys Plungę dar ne vieną kartą.

   Parodos atidarymo metu Dekanas Plungės klebonas Julius Meškauskas nuoširdžiai padėkojo J. Valiušaičiui už jo atvykimą ir atsivežtą parodą. Kuri suteikė žmonėms dvasinį peną.

Montvydė Žebrauskytė

 

 

Keletas akimirkų iš parodos

Dekano klebono Juliaus Meškausko nuotraukos



GINTAUTO SURVILOS PARODA

      2012 m. sausio 29 d., sekmadienį po sumos šv. Mišių, 13.00 val. Pungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje buvo pristatyta Gintauto Survilos paroda. Kviečiame aplankyti parodą veikiančią mūsų bažnyčioje.

   Daugelis rašiusiųjų apie Gintauto Survilos kūrybą yra atkreipę dėmesį į ypatingą jo darbų kontempliatyvumą, taip pat jiems būdingus subtilius spalvų tonus, lakonišką kompozicinę struktūrą, krikščioniškus simbolius ir dvasinį turinį. Dažnai jo nuotraukos vadinamos fotopaveikslais ar net fotoskulptūromis. Čia visur matome grynųjų dailės elementų grožį. Menininkas intuityviai ir tikslingai manipuliuoja dailės sričių – tapybos, grafikos, skulptūros ar netgi architektūros meninėmis savybėmis. Dažnai uždara, lakoniškumu stipri kompozicija, jautrūs ir subtilūs spalvų tonai, akvareliškai peršviečiami sluoksniai, rembrantiškai paslaptingi koloritai ir apšvietimai...

   Profesionalumas ir patirtis, dirbant kitose menų srityse leidžia dailininkui nesunkiai pamatyti išbaigtas kompozicijas mus supančio pasaulio margume ir neįmantria minimalistine technika jas įrėminti iki tobulai išbaigto kadro. Nuotraukose matoma realybė mums puikiai atpažįstama, dažnai turi nusistovėjusią tiek buitinę, tiek simbolinę prasmę, tačiau kartais netikėtas jų sugretinimas leidžia įžvelgti kasdienybėje besiveriančius amžinybės ženklus.

Kad juos REGĖTI ir RODYTI reikia vidinio susikaupimo ir, ko gero, ilgos dvasinės kelionės.

                                 Menotyrininkė Jurga Sprindžiūnienė (Vilnius)


Keletas akimirkų iš parodos

Ado Sendrausko nuotraukos



„ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS DEKANATO
BAŽNYČIŲ FOTOGRAFIJOS PARODA“

   2011 m. birželio 19 d., sekmadienį po sumos šv. Mišių, 13.30 val. Pungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje buvo pristatyta fotografijų paroda „Žemaičių Kalvarijos dekanato bažnyčių fotografijos“. Renginio iniciatorius ir organizatorius - Plungės Šv. Jono Krikštytojo  parapijos klebonas dekanas Julius Meškauskas bei parodoje pristatomų darbų autoriai fotografai.
  Paroda „Žemaičių Kalvarijos dekanato bažnyčių fotografijos“ yra skirta dekanato bažnyčių pažinimui ir jų istorinei dvasinei sklaidai. Projekte dalyvavo gausus vietinių fotografų būrys. Jie visi labai skirtingi - amžiumi, profesionalumu, asmenine dvasine patirtimi, savitu regėjimu kampu.
   Siūlome pasigrožėti fotomeninikų užfiksuota mūsų dekanato bažnyčių sakraline architektūra.

Ado Sendrausko paroda

„SEPTINTOJI PALANGOS BAŽNYČIA“

    2011 m. gegužės mėn. 8 d., sekmadienį po sumos šv. Mišių buvo pristatyta Ado Sendrausko fotoparoda „Septintoji Palangos bažnyčia“. Siūlome pasigrožėti fotomenininko darbais.


Brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotoparoda

„SAVANORIŲ ŽEMĖ“

 

  2011.02.07.  Plungės baž­ny­čio­je po šventų Mi­šių bu­vo ati­da­ry­ta bro­lių - Al­gi­man­to ir Min­dau­go Čer­niauskų  -  pa­ro­da „Sa­va­no­rių žemė“. Lie­tu­vos fo­to­me­ni­ninkų sąjun­gos na­riai per sa­vo kūry­binį ke­lią yra su­rengę daug per­so­na­li­nių pa­rodų ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je. Yra me­ni­nio su­si­vie­ni­ji­mo „Ar­ta“ garbės na­riai, 1994-ai­siais bro­liams su­teik­ti Tarp­tau­tinės me­ni­ninkų fe­de­ra­ci­jos fo­tog­rafų me­ni­ninkų garbės var­dai, 2002-ai­siais - Molėtų garbės pi­lie­čių. Už­per­nai ta­po Lie­tu­vos kultū­ros ministerijos Ba­lio Bu­ra­čo pre­mi­jos lau­re­tais, per­nai - Varė­nos sa­vi­val­dybės „Si­dab­rinės bitės“.A. ir M. Čer­niauskų fo­tog­ra­fijų gau­su Lie­tu­vos mu­zie­juo­se. Jų fo­tog­ra­finė kūry­ba api­būdin­ta Lie­tu­vos ir už­sie­nio en­cik­lo­pe­di­nio po­būdžio lei­di­niuo­se, nau­do­ja­ma Lie­tu­vos bend­ro­jo la­vi­ni­mo stu­dijų pro­gra­mo­se. Kūry­bi­niai dar­bai pa­si­tel­kia­mi ku­riant Lie­tu­vos ir už­sie­nio vaiz­do fil­mus.Plungės baž­ny­čio­je ati­da­ry­tos pa­ro­dos „Sa­va­no­rių žemė“ au­to­riai siū­lo at­si­gręžti į Lie­tu­vos praeitį, į vi­sus, ko­vo­ju­sius už Lie­tu­vos laisvę, į bran­gią, did­vy­rių krau­ju ap­lais­tytą, mūsų žemę.Au­to­riams Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius A. Krau­lei­dis įteikė „Plungės fo­to­bie­nalės 2010“ ge­riau­sių au­to­rių ap­do­va­no­jimą, ku­rio me­ni­nin­kai ne­turė­jo ga­li­mybės at­siim­ti mies­to šventės me­tu.

Keletas akimirkų iš parodos

Ado Sendrausko ir Vitalijaus Janušonio nuotraukos


Fotomenininko Romualdo Požerskio paroda

„ATLAIDAI“

2010 m. spalio 10 d. Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje
pristatyta Romualdo Požerskio paroda „Atlaidai“. Dalyvavo autorius.

 

   Romualdas Požerskis apie savo parodą pasakojo: „1973 metais, keliaudamas motociklu, Žemaitijoje užklydau į mažą bažnytkaimį, kur vyko atlaidai. Kaimiečiai man atrodė lyg iš kito pasaulio: skamba varpai ir sklinda giesmės, plazda vėliavos, nušmėžuoja baltai apsirengusių mergaičių procesija... Aš net nesuvokiau, kad egzistuoja tokios ramybės, gėlėtų suknių, saldaininių laikrodžių šventės.... Kaimo vyrai per atlaidus apsivilkę prieškariniais angliškos medžiagos kostiumais, o jų širdingas rankų paspaudimas nebūdingas mūsų laikų žmogui, kaip ir prieš daugelį metų užfiksuota močiučių atidi ir santūri anūkų globa neprimena isteriškų šių dienų šeimos santykių. Dvejus metus bandžiau fotografuoti, bet ... Ir tik aiškiai suvokęs, ko noriu ir ko sieksiu, užfiksavau geriausias savo gyvenimo fotografijas".
   Kunigas Algimantas Kezys, 1988 m. parodos Čikagoje katalogo įžangoje rašė: „Kaimo šventės", atkeliavusios į tolimą Čikagą, ir senųjų lietuviškų atlaidų nemačiusiam kelia pagarbos jausmus nufotografuotam tų atlaidų dalyviui. Tai ne vien lokalaus Lietuvos kampelio vaizdų albumas, bet universalios, bendražmogiškos dvasinės būsenos atskleidimas, kurio kalbą teisingai supranta ir atokiau stovintys žiūrovai.
   Paminėtini Ritos Banienės žodiai „Kauno Tiesoje“ (1989-12-24): „Atlaidų“ fotografijos - lyg nykstančios tautos dalies švari sąžinė, nesutepta ir nesugniuždyta, palaikoma tvirto tikėjimo. Fotolakštuose įamžinti paprasti kaimo žmonės ir buvo tie eiliniai katalikybės kariai, bažnyčios donorai, kantriai iškentę ir okupacijas, ir sovietizaciją, ir ateizaciją“.
   Apie autorių: nuo 1976-ųjų Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys; 1989 - Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas; 1990 - Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas; 1994-aisiais jam sutektas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas; 2004 metais už Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą, Vienos universitete Austrijoje jam įteikta mecenato iš Hamburgo Alfredo Tėpferio premija; 2005-aisiais apdovanotas ordinu “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiumi. 2006 m. -- "Auksinis nuopelnų kryžius" (Lenkija) už nuopelnus plėtojant bendradarbiavimą.

Adas Sendrauskas, parodos kuratorius

 Keletas akimirkų iš parodos...

Ado Sendrausko nuotraukos