Maldos

 

   2010 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyskupai, susirinkę į  Gailestingumo Motinos Globos atlaidus Vilniuje, nusprendė 2011-uosius metus Lietuvoje paskelbti Dievo Gailestingumo metais.
   Vyskupai ragina per šiuos metus geriau suvokti Dievo Gailestingumo slėpinį, pagerbti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, susipažinti su jo nutapymo istorija ir su tuo, kaip į pasaulį pasklido per šv. Faustiną perduotas Jėzaus prašymas, puoselėti tikinčiųjų piligrimystę į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę bei apmąstyti Dievo nuolat mums teikiamas malones.
   Kiekvienai Lietuvos vyskupijai bei didesniems tautiečių sambūriams užsienyje bus perduotos Gailestingojo Jėzaus paveikslo, esančio Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje, kopijos, kurios visus metus keliaus iš parapijos į parapiją, iš bendruomenės į bendruomenę, primindamos tikintiesiems, kad pagrindinė Dievo savybė yra Jo Gailestingumas. Reikia tik jam atsiverti, asmeniškai jį priimti, sąmoningai tuo gyventi ir liudyti savo krikščionišką gyvenimą kitiems.
  Balandžio 30 d. – gegužės 1 d., švenčiant Dievo Gailestingumo iškilmę, kuri minima antrą Velykų sekmadienį, Vilniuje bus surengtas nacionalinis Dievo Gailestingumo kongresas. Spalio 1–5 dienomis Krokuvoje, Lagievnikų Dievo Gailestingumo šventovėje, vyks II Pasaulinis apaštalinis Gailestingumo kongresas.

Dievo gailestingumo vainikėlis

   Gailestingumo šventei rengiamasi novena, kuri pradedama Didįjį Penktadienį. Devynias dienas, vienijantis su Kristaus auka ant kryžiaus už mūsų ir viso pasaulio išganymą, įsiliejant į tą meilę, kuria dangaus Tėvas myli Sūnų, o per Jį ir mus, kalbamas Dievo Gailestingumo vainikėlis. Šią maldą ses. Faustinai Jėzus padiktavo Vilniuje 1935 m. rugsėjo 13-14 d.
   Tam, kas bent kartą sukalbės šį vainikėlį, bus suteikta malonė, nes mano gailestingumas beribis, - sakė Jis. - Tie, kurie kalbės šį vainikėlį gyvenime, o ypač mirties valandą, bus apglėbti mano gailestingumo.
   Vainikėliu raginama prašyti Dievą gailestingumo ir kitiems žmonėms, patariama jį kalbėti prie mirštančiųjų. Melstis reikia nuolankiai, pasitikint Viešpačiu ir nuoširdžiai gailintis dėl nuodėmių. Kalbėdama šį vainikėlį, - kalbėjo Viešpats ses. Faustinai, - priartini prie manęs visus žmones.

Dievo Gailestingumo vainikėlis gali būti kalbamas varstant mums įprasto rožinio karoliukus.
Pradžioje kalbame „Tėve mūsų", „Sveika, Marija", „Tikiu Dievą Tėvą".
Toliau ties didesniais karoliukais meldžiame:
Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes.
Ties mažesniais karoliukais kalbame: Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui.
   Pabaigoje:
Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio. (3 kartus)
Po poros metų ses. Faustina savo dienoraštyje rašė, kad maldų devyndieniu rengiantis Gailestingumo šventei Jėzus dar kartą paragino ją melstis už kitus žmones.
Noriu, - nurodė Jėzus, - kad per šias devynias dienas vestum sielas prie mano gailestingumo versmės, idant jos pasisemtų jėgų ir atgaivos bei visų malonių, reikalingų gyvenimo sunkumuose, o ypač mirties valandą. Kasdien tu atvesi prie mano širdies vis kitą sielų būrį ir panardinsi jas mano gailestingumo vandenyne, o aš nuvesiu tas sielas į savo Tėvo buveinę. Tu tai darysi šiame gyvenime ir kitame.
   Pirmoji diena
Šiandien atvesk man visą žmoniją, o ypač visus nusidėjėlius, ir panardinkjuos mano gailestingumo vandenyne. Taip paguosi mane, gailiai kenčiantį dėl prarastų sielų.
   Antroji diena
Šiandien atvesk man kunigų ir vienuolių sielas ir panardink į mano neišmatuojamą gailestingumą. Jos man suteikė stiprybės ištverti karčią kančią, per jas kaip latakais mano gailestingumas liejasi visiems žmonėms.
   Trečioji diena
Šiandien man atvesk ir mano gailestingumo vandenyne panardink visas pamaldžias ir ištikimas sielas. Jos guodė mane kryžiaus kelyje, buvo paguodos lašas kartėlio jūroje.
   Ketvirtoji diena
Šiandien atvesk man pagonis ir tuos, kurie manęs dar nepažįsta; ir apie juos aš galvojau savo karčios kančios metu, o jų būsimasis uolumas guodė mano širdį. Panardink juos mano gailestingumo vandenyne.
   Penktoji diena
Šiandien man atvesk ir mano gailestingumo vandenyne panardink eretikųbei atskilusiųjų sielas. Kai aš karčiai kentėjau, jie draskė mano kūną ir širdį, tat yra mano Bažnyčia. Jiems sugrįžus į Bažnyčios vienybę, mano žaizdos užgytų, ir taip jie palengvintų mano kančią.
   Šeštoji diena
Šiandien atvesk man romias, nuolankias bei vaikelių sielas ir panardink jas į mano gailestingumą. Šios sielos labiausiai panašios į mano širdį, jos stiprino mane skausmingoje mano agonijoje; mačiau jas kaip žemiškus angelus, budėsiančius prie mano altorių. Ant jų aš išlieju malonių sroves.
Tik nuolanki siela pajėgia priimti mano malonę, šiomis sielomis aš pasitikiu.
   Septintoji diena
Šiandien atvesk man sielas, kurios ypač garbina ir šlovina mano gailestingumą, ir jame jas panardink. Šios sielos ypač sielvartavo dėl mano kančios ir dėl to labiausiai persiėmė mano dvasia. Jos yra gyvas mano atjaučiančios širdies atspindys. Būsimajame gyvenime šios sielos švies ypatinga šviesa, nė viena nepateks į pragaro ugnį, kiekvieną jų aš apginsiu, ypač mirties valandą.
   Aštuntoji diena
Šiandien man atvesk ir mano gailestingumo bedugnėje panardink įkalintuosius skaistykloje. Tegul mano kraujo srovės malšina tai, kas juos degina. Visos tos sielos man brangios, nes jos vykdo mano teisingumą, o tu gali joms padėti. Iš mano Bažnyčios lobyno semk visus atlaidus ir aukok už jas… Jei tik tu žinotum, kaip jos kenčia, be paliovos aukotum dvasinę išmaldą ir mokėtum jų skolas mano teisingumui.
   Devintoji diena
Šiandien atvesk man atšalusias sielas ir panardink mano gailestingumo bedugnėje. Jos skaudžiausiai žeidžia mano širdį. Didžiausią pasibjaurėjimą Alyvų sode man kėlė abejinga siela. Kaip tik dėl jos aš sakiau: „Tėve, jeigu tokia yra Tavo valia, atitolink nuo manęs šitą taurę". Paskutinė atšalusiųjų viltis yra šauktis mano gailestingumo.

Apie maldą

Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie krikščionišką maldą: IV dalis (2558–2865)

Žmogus ieško Dievo. Visos religijos liudija, kad esminis dalykas žmogui yra ieškoti Dievo. Žmogus ilgisi Dievo, kuris pašaukė jį į buvimą. Net per savo nuodėmę ir praradęs panašumą į Dievą, žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas. 
Dievas pirmas pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savų stabų ar kaltina Dievą, Dievas kiekvieną žmogų nenuilstamai kviečia susitikimui su Juo maldoje. Maldoje visada pirmas su meile kreipiasi Dievas, o žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. 
Maldos tikrovę tobulai apreiškė Jėzus – Žodis, tapęs kūnu ir gyvenąs tarp mūsų. Jėzus moko melstis pats melsdamasis. Dažniausiai Jėzus meldžiasi nuošalume, slaptoje. Jėzaus malda – tai meilės kupinas atsidavimas Tėvo valiai ir visiškas pasitikėjimas, žinojimas, jog bus išklausyta. Jėzus kaip išmintingas auklėtojas priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Jėzus moko savo mokinius melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina juos melstis Jo vardu: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16,24).  Šventoji Dvasia moko Bažnyčią ir primena jai visa, ką Jėzus buvo pasakęs, vadovauja ir maldos gyvenimui. Ji įkvepia vis naujas maldas, nors ir išlieka tos pačios maldos formos: laiminimas, prašymas, užtarimas, dėkojimas ir šlovinimas. 
Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokios palaimos šaltinis.  Prašymo maldoje meldžiame atleidimo, ieškome Dievo karalystės, o taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo. 
Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai nėra ribų. Ja meldžiamasi net ir už priešus. 
Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas reikalas gali būti dingstis dėkojimui, kuris, sujungtas su Kristaus dėkojimu, turi užpildyti visą krikščionio gyvenimą: „Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 18). 
Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; ji šlovina Jį dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad Jis yra. 
Maldos šaltiniai yra Dievo žodis, Bažnyčios liturgija, tikėjimo, vilties ir meilės dorybės. Bažnyčia tikinčiuosius ragina melstis nuolat; tam yra skirtos kasdienės maldos, Valandų liturgija, sekmadienio Eucharistija, liturginių metų šventės. 
Krikščioniškojoje tradicijoje yra žinomos trys svarbiausios maldos gyvenimo formos: žodinė malda, mąstymas ir kontempliacija. Joms visoms yra būdingas širdies susikaupimas. 
Žodinė malda, pagrįsta žmogaus prigimties kūno ir dvasios vienybe, į vidinę širdies maldą įjungia ir kūną. Tokiai maldai pavyzdį duoda Kristus, kuris meldžiasi Tėvui ir savo mokinius moko „Tėve mūsų“ maldos. 
Mąstymas yra ieškanti malda, kuri žadina mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Mąstymo tikslas yra apmąstomą dalyką susieti su mūsų gyvenimo tikrove ir pritaikyti sau pagal tikėjimo dvasią. 
Mintinė kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis, Dievo žodžio klausymasis, nebyli meilė. Leisdama mums dalyvauti Kristaus paslaptyje, kontempliacija mus vienija su Kristaus malda.

Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos Kariuomenės ordinariatas, 2003. P. 15.

Pagrindinės maldos

Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie krikščionių tikėjimo išpažinimą: I dalis, II skyrius (185-1065)

Apaštalų tikėjimo išpažinimas

TIKIU Į DIEVĄ TĖVĄ visagalį, 
dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir į Jėzų Kristų, 
vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, 
(nusilenkiame) kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, 
gimė iš Mergelės Marijos, (atsitiesiame)
kentėjo prie Poncijaus Piloto, 
buvo prikaltas prie kryžiaus, 
numiręs ir palaidotas; 
nužengė į pragarus; 
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; 
įžengė į dangų,
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu į Šventąją Dvasią, 
šventąją visuotinę Bažnyčią, 
šventųjų bendravimą, 
nuodėmių atleidimą, 
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą.
Amen.

IMPRIMATUR. + Vysk. Jonas Boruta SJ.
Plg. Šventojo rožinio pamaldos. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2003. P. 83.

Tikėjimas yra žmogaus atsakymas Dievui, kuris apsireiškia ir atsiduoda, gausiai teikdamas šviesos galutinės savo gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui. Bažnyčia visą savo tikėjimo esmę norėjo sutelkti į organiškas ir darnias santraukas, pirmiausia skirtas besirengiantiems Krikštui. Šv. Kirilas Jeruzalietis sako, kad „ši tikėjimo sintezė nėra sudaryta pagal žmonių nuomones; iš viso Šventojo Rašto buvo išsirinkta tai, kas svarbiausia, kad būtų sudaryta vieninga tikėjimo doktrina“. Šios tikėjimo santraukos vadinamos „Tikėjimo išpažinimais“, nes jos glaustai išreiškia krikščionių išpažįstamą tikėjimą. Jos vadinamos „Credo“, („Tikiu“), nes paprastai prasideda šiuo lotyniškuoju žodžiu. Jos vadinamos ir „tikėjimo simboliais“, nes yra tikinčiųjų atpažinimo ir bendrumo ženklas.
Pirmą kartą tikėjimas išpažįstamas Krikšto metu. Tad „tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.
Kalbėti „Credo“ tikint – tai bendrauti su Dievu – Tėvu ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia. Taip pat tai bendravimas ir su visa Bažnyčia, kuri mums perduoda tikėjimą ir kurios prieglobstyje mes tikime.
Bažnyčios gyvenimui ypač svarbūs du simboliai:
Apaštalų Simbolis (Apšatalų tikėjimo išpažinimas). Taip vadinamas dėl to, kad jis laikomas tikslia apaštalų tikėjimo santrauka. Tai senas Romos Bažnyčios tikėjimo simbolis, perduodamas Krikšto valandą.
Nikėjos – Konstantinopolio Simbolis yra dviejų pirmųjų visuotinių Bažnyčios Susirinkimų (325 ir 381 m.) vaisius. Ir šiandien jis yra bendras visoms didžiosioms Rytų ir Vakarų Bažnyčioms.

Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas

TIKIU Į VIENĄ DIEVĄ, visagalį Tėvą, 
dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.
Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, 
prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: 
Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; 
gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. 
Per jį visa yra padaryta. 
Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.
(nusilenkiame) Šventosios Dvasios veikimu 
priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. (atsitiesiame) 
Valdant Poncijui Pilotui, 
jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. 
Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, 
trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. 
Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. 
Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.
Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, 
kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, 
su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, 
kalbėjusią per pranašus. 
Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. 
Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. 
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo 
ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.

IMPRIMATUR. + Vysk. Eugenijus Bartulis.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos kariuomenės ordinariatas, 2003. P. 17-21.

Kryžiaus ženklas (žegnojimasis)

Vardan Triasmenio Dievo buvome pakrikštyti, vardan Dievo gyvename, judame, esame. Kryžiaus ženklas, kuriuo ženkliname ir laiminame save, yra krikščionio tikėjimo išpažinimas: per Kryžių esame išgelbėti. Kiekviena diena, kiekviena malda, kiekvienas darbas tegul prasideda ir baigiasi:
VARDAN DIEVO – Tėvo + ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

IMPRIMATUR. + Vysk. Eugenijus Bartulis.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos kariuomenės ordinariatas, 2003. P. 21.

Viešpaties malda („Tėve mūsų…“)

Atsiliepdamas į savo mokinių prašymą: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1), Jėzus jiems patikėjo pagrindinę krikščionių maldą – „Tėve mūsų“. Bažnyčios Tėvai Viešpaties maldą vadino trumpa visos Evangelijos santrauka. Kadangi šią maldą esame gavę iš Viešpaties Jėzaus – mūsų maldos mokytojo ir pavyzdžio, vadiname ją „Viešpaties malda“. Jėzus sakė: „Kai melsitės, sakykite“:

TĖVE MŪSŲ, kuris esi danguje! 
Teesie šventas Tavo vardas, 
teateinie Tavo karalystė, 
teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. 
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien 
ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. 
Ir neleisk mūsų gundyti, 
bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

IMPRIMATUR. + Vysk. Eugenijus Bartulis.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos kariuomenės ordinariatas, 2003. P. 21-22.

Dievo pagarbinimas

Šitaip garbiname Dievą, Kurio vardu buvome pakrikštyti ir šitaip tapę Jo nuosavybe:

GARBĖ DIEVUI – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. 
Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

IMPRIMATUR. + Vysk. Eugenijus Bartulis.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos kariuomenės ordinariatas, 2003. P. 23.



2012 © Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapija. Visos teisės saugomos.