Istorija

Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Pirmosios žinios apie Plungėje buvusias bažnyčias mus pasiekia iš 1570 m. - būtent tada paskirta fundacija Plungės bažnyčios statybai. Po 20 metų fundacija atiteko evangelikams reformatams. Vis dar neturime jokios ikonografinės medžiagos, kuri padėtų susidaryti vaizdą, kokia konkrečiai buvo pastatyta Plungės bažnyčia, gavus minėtą fundaciją. Aišku tik tai, kad tokia bažnyčia egzistavo - 1617 m. Žygimantas III pakartotinai paskyrė privilegiją Plungės senosios bažnyčios atstatymui. 1611 m. Plungėje pastatyti ir kalvinistų maldos namai.
   Pirmoji katalikų bažnyčia (spėjama, kad tai galėjo būti koplyčia) Plungėje pastatyta XVII a. pradžioje - 1617 m. sutikimą Plungėje statyti naują bažnyčią iš Žygimanto III gavo Plungės dvaro valdytojas Jeronimas Valavičius. Tam, kad būtų garantuotas jos išlaikymas, bažnyčiai paskirtas Kapsūdžių kaimas (47 valakai žemės) ir 5 valakai bei 20 margų žemės Plungės mieste. Kleboną, mokantį lietuvių ir žemaičių kalbas, surasti, įkurdinti Plungėje ir jį patvirtinti Žygimantas III oficialiai savo rašte nurodė Jeronimui Valavičiui ir jo žmonai. Ši pirmoji katalikų bažnyčia Plungėje stovėjo neilgai. Jau 1674 m. Plungės seniūnas Martynas Krišpinas-Krišenšteinas pradėjo rūpintis naujos Plungės katalikų bažnyčios statyba, kurią pats ir finansavo. Bažnyčią 1687 m. spalio 2 d. konsekravo vyskupas Kazimieras Pacas. Ši bažnyčia stovėjo dvigubai ilgiau negu ankstesnioji - 120 metų. Literatūroje užsimenama, kad ilgą laiką Plungės bažnyčia buvo Kulių parapijos filija, tačiau istorinių šaltinių, paliudijančių šį faktą, nesurasta. Aišku tik tai, kad bent jau nuo 1777-ųjų metų Plungė buvo savarankiška parapija, kuri garsėjo kaip viena turtingiausių Žemaitijoje. 1797 m. plungiškiai pasistatė didelę ir puošnią medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Jos statyba rūpinosi parapijos administratorius kunigas Adomas Paulauskas, statybines medžiagas paskyrė Plungės dvaras. Bažnyčią 1810 m. pašventino Žemaičių vyskupas Arnulfas Juozapas Giedraitis. Po to ji toliau buvo puošiama. Tuo rūpinosi Plungės klebonas Jurgis Kirvelis. Į šią bažnyčią vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis perkėlė žemaičių stebuklingą laikytą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, iki to laiko stovėjusią prie kelio į Žarėnus.
   Iš Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų sužinome, kad ši Plungės bažnyčia buvo itin gerai prižiūrima: pastatas suremontuotas, vidus išdažytas, šventorius akmenine tvora aptvertas. Anot senųjų plungiškių, tai buvusi didžiausia medinė bažnyčia pasaulyje.
1848-1850 metais klebonas J. Kirvelis ir grafas Zubovas pasirūpino, kad šalia bažnyčios būtų pastatyta mūrinė varpinė, turėjusi tris varpus, iš kurių iki šiol išliko vienas. Šis varpas, pagamintas 1646 m. už Plungės seniūno Stanislovo Vainiaus skirtas lėšas, suskilo 1812 m. per gaisrą ir nebeskamba. Du varpus vokiečiai išsivežė per I pasaulinį karą.
   Nuo 1899 m. pradėta rūpintis naujosios mūrinės Plungės bažnyčios statyba, kuriai vieta buvo parinkta šalia 1797 m. pastatytos medinės bažnyčios ir šventoriuje stovėjusios mūrinės varpinės. Naujosios didingos raudonų plytų bažnyčios pamatus 1905 m. rugsėjo 5 d. pašventino Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis. Jos statyba vyko 28 metus. 1933 m. rugsėjo 24 d. jau užbaigtą bažnyčią pašventino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Apie 137 metus išstovėjusi senoji medinė bažnyčia buvo nugriauta 1934 m. Dalis joje ir kapucinų vienuolyno bažnyčioje saugotų kultūros vertybių (tarp jų ir vertingi šventųjų paveikslai, senosios stacijos, altoriai, žvakidės, kai kurios kitos interjero detalės) buvo perkeltos į naująją bažnyčią.