Susitaikinimas (išpažintis)

„Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju,

kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“.

                                                                                            Kol 3, 9-10

 

IŠPAŽINTIES REIKALINGUMAS

Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neįžengdami į jos gelmes – ten, kur jų laukia Dievas.

Jėzus mus kviečia atsiversti (Mk 1, 15). Šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu – jo „sugrudusios širdies“ atsakas (Ps 51). Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.

Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pat metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.

Per krikštą, kuriuo mums nuplautos visos nuodėmės mes tampame Šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir sutaiko su Bažnyčia.

Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys.

Tačiau atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį – pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu bei veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

 

IŠPAŽINTIES PRIVALUMAI

 

Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą. Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Jos dėka:

-         įgauname stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą;

-         pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu – tai yra Šventosios Dvasios dovana;

-         išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją;

-         pažįstame save ir savo žaizdas;

-         dalyvavimas eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių;

-         patiriame tikrą Šventosios Dvasios „išsiliejimą“;

-         gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn ir tobuliau mylėti Dievą bei artimą.