Nuo 1931 m. Viešpats Jėzus apsireiškęs sesei Faustinai Kovalskai kalbėjo apie savo norą, jog antrasis sekmadienis po Velykų būtų paskelbtas kaip Dievo Gailestingumo šventė. Sielos žūsta, nepaisant mano karčios kančios. Duodu joms paskutinį gelbėjimosi ratą, tai yra mano Gailestingumo šventę. Jei nepagarbins mano gailestingumo, pražus amžiams. (Dien. 965)

Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo gelmės, išlieju visą jūrą malonių sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio; kuri siela prieis išpažinties ir šv. Komunijos, gaus visišką kalčių ir bausmių atleidimą, tą dieną bus atvertos visos Dievo užtvankos, per kurias teka malonės; tenebijo prie manęs prisiartinti jokia siela, nors jos nuodėmės būtų kaip purpuras. Mano gailestingumas yra toks didis, kad per visa amžinybę joks protas, nei žmogaus, nei angelo, jo nesuvoks. (Dien. 699)

Šį Jėzaus prašymą – pradėti Dievo Gailestingumo šventę kasmet per Atvelykį – išpildė šv. popiežius Jonas Paulius II: 2000 m. balandžio 30 d. (per Atvelykį) skelbdamas seserį Faustiną šventąja, kartu į visos Bažnyčios liturginį kalendorių įvedė ir Dievo Gailestingumo šventę. Prisiminkime keletą dalykų, kurie nuskambėjo tos iškilmės metu: “Jėzus kalbėjo seseriai Faustinai: „Žmonija tol neras ramybės, kol su pasitikėjimu nesikreips į dieviškąjį gailestingumą.“ Ši žinia nėra nauja, tačiau galime ją laikyti ypatinga šviesos dovana, padedančia mums intensyviau gyventi Velykų Evangelija, pateikti ją kaip šviesos spindulį mūsų laikų vyrams ir moterims.

Ką mums atneš ateinantys metai? Kokia ateitis laukia žmogaus žemėje? Mes to nežinome. Tačiau aišku, kad greta naujos pažangos, deja, nestigs ir skausmingų patirčių. Bet dieviško gailestingumo šviesa, kurią Viešpats panorėjo tarsi iš naujo dar kartą įteikti pasauliui per sesers Faustinos charizmą, nušvies trečiojo tūkstantmečio žmonių kelią.

Reikia, kad ir šiandienė žmonija, kaip kadaise apaštalai, į istorijos Vakarienbutį priimtų prisikėlusį Kristų, kuris rodo nukryžiavimo žaizdas ir kartoja: „Ramybė jums!“ Reikia, kad žmonija leistųsi pasiekiama ir persmelkiama prisikėlusio Kristaus dovanojamos Dvasios. Dvasia gydo širdies žaizdas, griauna sienas, mus skiriančias nuo Dievo ir vieną nuo kito, sugrąžina ir Tėvo meilės, ir broliškos vienybės džiaugsmą.” (Iš homilijos per s. Faustinos kanonizaciją)

Plungės bažnyčioje taip pat yra Dievo Gailestingumo altorius; kas mėnesį pirmaisiais trečiadieniais ir dažniau yra aukojamos šv. Mišios meldžiant Dievo Gailestingumo tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems. Žmonės, apsilankydami mūsų bažnyčioje dažnai sustoja pasimelsti prie gailestingojo Jėzaus paveikslo. Į jį galime kreiptis trumpa maldele: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Tokiu būdu Viešpaties gailestingumas pasiekia tikinčiuosius ir šiandien.