Žmogus gyvas ne vien duona, o jėgų bei vilties semiasi ne karantino apribojimais, bet dvasią keliančiais dalykais!
Mieli ganytojai, „Artumos“ bendradarbiai, palaikytojai, platintojai, užtarėjai, tiesiog – artimieji, rašau Jums šį laišką tądien, kai turėjo išeiti eilinis – šiemet ketvirtasis, o iš viso 363-iasis – Artumos numeris, tačiau nepasirodė… Ir nors šiandien balandžio 1-oji – tai visai ne pokštas. Manding, jeigu kas ir pokštauja šįsyk – tai tik Dievas (arba Gamta – kaip kam mieliau skamba), nes tokio savotiško pokštomes, žmonės, tikrai nebūtume pajėgūs iškrėsti – kad ir kokie stiprūs ir galingi, gudrūs ir klastingi, šventi ir išmintingi būtume – tai nei mūsų jėgoms, net ne mūsų vaizduotei įmanomas dalykas… kad kažkokia visiškai menka, beveik nematoma realybė galėtų imti taip staiga, vos per kelias dienas sukrėsti, užkrėsti, perkeisti, sustabdyti pasaulį – to jokie grasinimai, perspėjimai, maldavimai nepajėgė padaryti… O ėmė ir nutiko, ir tai ne kažkada, pasaulio pabaigoje, bet dabar! Ne vienas suklusom: o gal tai – jau TAI?! Ar gali būti geresnis klausimas mūsų Gavėniai, ypač – Velykų Tridienio akivaizdoje! Turbūt niekas taikliau neįvardijo ir nepastiprino, kaip popiežiaus Pranciškaus lakoniški žodžiai viso pasaulio žmonėms kovo 27-ąją. Lietuvoje, pripažinkim, bent jau iki šiandien – esame gana palaiminti: tikrai dar gana nedaug pernelyg sunkių ar tragiškų situacijų, o sykiu matome daugybę nuostabaus susitelkimo, rūpesčio, dalijimosi, atsivėrimo pavyzdžių! Žinoma, meldžiamės ir palaikome tuos, kuriuos šios negandos jau spėjo paliesti tiesiogiai. Turbūt dar visko bus, ir tai bus puikios progos pamatyti – kas yra kas, kokie iš tiesų esam, o ne ką kalbam ar kaip atrodom. Ir tai juk tobula sąžinės peržvalga, akistata su savimi, su artimu ir su Dievu įžengiant į didžiausią slėpinį – Meilės pergalę prieš mirtį – Prisikėlimą! Ir tas neregėtas mums eucharistinis pasninkas, besitęsiantis net per Velykas ir dar nežinia kiek po jų – ar tai ne dar vienas Viešpaties ženklas-priminimas mums: sakramentai yra tik priemonė, o tikslas – Gyvenimas, bendrystė su Dievu ir Jo žmonėmis! Na, o kaip Artuma gyvens toliau, sakysite? Taip, tiksliai nežinome ir patys, bet visiškai pasitikime Dievu ir Jumis, mūsų artimieji! Kol visuotiniai virusai neužkrėtė interneto, bandome elektroniniais keliais pasiekti Jus (per Error! Hyperlink reference not valid., ir čia >> Instagrame, ir čia >> Facebooke, ir čia >> Youtube), pasiūlyti šioms ypatingo pasninko dienoms tinkamo dvasinio maisto iš mūsų „aukso fondų“ bei naujausių tekstų; o popierinį žurnalą esame numatę išleisti dvigubą, gegužės pradžioje (jei Dievas duos ir valdžia leis;). Prie šio laiško „prisegame“ specialųjį „Artumos“ numerį, kuriuo galite dalytis elektroniniu pavidalu, arba atsispausdinti, arba pranešti mums, kiek popierinių jo egzempliorių norėtumėte gauti ir mes atspausdinę galėsime Jums pristatyti. Ačiū Jums, kad esate drauge, Dievo ir žmonių artumoje, kuri šiuo laiku tokia ypatinga ir dar labiau nei bet kada anksčiau reikalinga!
Su Jumis, Darius Chmieliauskas
P. s. Sykiu galima visiems priminti, jog net ir karantino metu kovo Artuma vis dar pasiekiama: ją žmonės gali rasti arba kai kuriuose parduotuvėse, arba užsukę į bažnyčią – stabtelėti tyliai maldai prie tabernakulyje esančio Švenčiausiojo Sakramento, ar užprašyti Mišių intenciją bei kitų būtiniausių kunigo patarnavimų. Be to, žmonės nešdami maistą ar vaistų artimui, gali nunešti ir Artumą. Dovanokime ją kitiems! Juk žmogus gyvas ne vien duona, o jėgų bei vilties semiasi bei stiprinasi ne karantino apribojimais, bet dvasią keliančiais dalykais! P. p. s. Beje, jei kas pajusit įkvėpimą ir turėsit galimybę – galite Artumą paremti ir finansiškai, nes mūsų ateitis dabar itin miglota, kaip turbūt ir jūsų;) Ačiū Jums ir Apvaizdai!
Skaityti – SPECIALUS NUMERIS