Choristų mintys apie vargonus
Kaip keista šiandien už savo nugaros nejausti gaudžiančių vargonų. Atrodo, tarsi trūktų dalelės tavęs paties ar už nugaros stovėjusio geriausio draugo. Sekmadienio susitikimai mus taip susiejo ir nepastebimai suvienijo bendram tikslui, kad ši draugystė užsimezgė visai netikėtai. Ir taip metai po metų kartu darniai kūrėme sakralumo kupiną maldos ir giesmės atmosferą.
Nepajutome, kaip kartu prabėgo jau nebe valandos, o savaitės, virtusios metais. Tik dabar, nebegirdėdamas tylaus įjungiamų vargonų ūžesio, supranti, kad netekai ne tik ženklo, kvietusio susikaupti giesmei, bet ir ištikimo draugo, kuris metų metus buvo šalia kiekvieną sekmadienį. Kiek tokių draugysčių, istorijų ir patirčių buvo sukaupę mūsų senieji vargonai…
O šiandien jų nebėra. Nebėra ne tik garso, bet ir jų didingo vaizdo. Tačiau guodžia mintis, kad tai ne paskutinis mūsų susitikimas. Tiek metų tarnavę ir nuostabiais garsais virpinę mūsų bažnyčios skliautus, dailiai išardyti ir rūpestingai supakuoti, mūsų vargonai iškeliauja į Pagėgius.
Pasiruošimas kelionei atskleidė dar vieną paslaptį: paaiškėjo, kad mūsų didingas instrumentas po savo tvirta ir įspūdinga išore slėpė trapų vidų. Mažosios kirvarpos buvo jį taip suvarpiusios, kad ši kelionė, regis, tapo Dievo siųsta galimybe jį išsaugoti.
O mums belieka laukti į jų vietą atkeliaujančių stiprių ir galingų vargonų iš Vokietijos. Laukti ir ruoštis naujoms giesmėms, kad galėtume ir savo balsais prilygti jų didingam skambesiui. O gal naujieji vargonai į mūsų bažnyčią pritrauks ir didesnių koncertų? Gal net Oginskio festivalis dalį savo programos atliks po didingais mūsų šventovės skliautais.
Tad tariame ačiū mūsų šeimos nariui už kartu praleistą laiką. Džiaugiamės, kad jis iškeliauja į naujus namus, pasipuoš naujesniu rūbu, ir viliamės, kad dar susitiksime šlovinti Dievą Pagėgių bažnyčioje.
Tad nesakome sudie. Sakome: iki pasimatymo. Tikime, kad tavo balsas dar skambės, virpins žmonių širdis ir lydės maldą. O mūsų keliai dar susitiks po Pagėgių bažnyčios skliautais.
Iki pasimatymo, mūsų senieji vargonai!