Kai sprogsta medžiai ir oras pakvimpa pavasariu, suprantame – ateina nauja gyvybė. Naujas laikas. O kai medžiai pakeičia lapų spalvą, susimąstome ir apie žmogaus laikinumą bei trapumą.
Išmintingas tas žmogus, kuris gali suprasti gamtos ir pasaulio ženklus. Bažnyčia, kaip išmintinga ir rūpestinga Motina, tam tikrais momentais mums paaiškina ir primena vieną ar kitą pasaulio ženklą. Toks ženklas yra lapkričio 1-oji, kai Bažnyčia kviečia prisiliesti prie žmogaus didingumo ir grožio. Ši diena skirta paminėti visiems šventiesiems, o kartu prisiminti ir savo laiką žemėje. Žmogus sukurtas ne tik darbui, džiaugsmui ar skausmui. Žmogus sukurtas panašus į Dievą ir tai yra šventumas.
Apreiškimo Jonui knygoje skaitome – „…Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais…“ Iš kur jie su tais baltais apsiaustais? Ir atsakymas „..jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju…“
Bažnyčia, kalbėdama apie žmogaus pašaukimą šventumui, kalba ir apie žmogaus prigimties trapumą. Mes tampame tarsi rudeninis medžio lapas, tačiau iki to savyje turime spėti tą šventumą išugdyti.
Lapkričio 2-oji, mirusiųjų paminėjimo diena, yra kvietimas maldai už mirusius. Nepamiršk, žmogau, kad rytojus yra amžinybės, kad rytoj ir tu jau gali būti amžinybės pilietis. Todėl dar šiandien pamąstyk apie savo gyvenimo kelią, nepamiršk gerais darbais, malda, šv. Mišių auka atminti tą, kuris gyveno su Tavimi, šalia Tavęs, ir jau yra pašauktas Dievo į naujus amžinybės dalykus.
Ramaus visiems laiko ir saugaus keliavimo, šiltų susitikimų su artimaisiais ir laiko maldai už jau išėjusius Jums linki
Jūsų klebonas kunigas Vytautas Gedvainis