Birželio 24 dieną Romos katalikų liturgijoje švenčiama šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmė. Tai mūsų Bažnyčios šventasis, kurio gyvenimas ypatingai buvo nukreiptas į Kristų. Paprastai Bažnyčia mini šventųjų mirties dieną – jų gimimo dangui dieną. Yra tik dvi išimtys: Švč. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingas minėjimas.
Joninės – saulės grąžos metas, kai naktis būna trumpiausia, o gamtoje viskas auga, žaliuoja, žydi. Visos Europos tautos nuo senų senovės šventė šią šventę, Lietuvoje vadintą Rasos, Kupolinių vardu. Vėliau tokią vidurvasario šventės datą – birželio 24-ąją – nustatė krikščionybė, suteikdama jai globėją Joną Krikštytoją. Pranašas Jonas – Kristaus pirmtakas, ilgą laiką gyvenęs atsiskyręs tyruose.
Jono Krikštytojo gimimo šventė yra labai sena, ateinanti iš pirmųjų krikščionybės amžių. Jono pamaldumas greitai paplito tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Iš visų šventųjų būtent jo globai krikščioniškame pasaulyje skirta daugiausia bažnyčių. O kartu ir parapijų, tarp jų – ir mūsų, Plungės, parapija. Net dvidešimt trys popiežiai pasirinko jo vardą. Išvertus iš hebrajų kalbos, jis reiškia „Dievo malonė“.
Jono gimimo istorija susipynusi su Jėzaus, kaip ir jo gyvenimas. Gyvenimas to, kuris nutiesė Jėzui kelią. Pasakojama, kad apie Jono Krikštytojo gimimą apreiškė angelas Gabrielius.
Karalius Dovydas, norėdamas išplėsti Dievo kultą, paskyrė dvidešimt keturis aukščiausius šventikus, kurių vienas buvo vadinamas šventikų vyresniuoju. Kiekvienam pakaitom burtų keliu skyrė po savaitę eiti pareigas. Aštuntoji savaitė teko Abijui, iš kurio giminės kilo Zacharijas. Zacharijas ir jo žmona Elzbieta buvo seni ir bevaikiai. Sykį, kai Zacharijas įžengė į šventyklą padėti smilkalų, o daug žmonių laukė už durų, jam apsireiškė angelas Gabrielius. Zachariją apėmė išgąstis, tačiau angelas tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo prašymas išklausytas.“ Tada Gabrielius apreiškė, kad jis turės sūnų, kurį turės pavadinti Jonu ir kuris žengs pirma Viešpaties. Tačiau Zacharijas, galvodamas apie savo ir žmonos senyvą amžių ir Elzbietos nevaisingumą, ėmė abejoti ir žydų papročiu paprašė angelą duoti ženklą. Zacharijas tapo nebyliu, nes nepatikėjo angelo paskelbtąja žinia, o balsą atgavo tik sūnui gimus, kai išgirdo Elzbietos lūpomis ištartą sūnaus vardą.
Šventasis Raštas pasakoja, kad pas šeštą mėnesį besilaukiančią Elzbietą pasveikinti ir patarnauti atėjo Mergelė Marija, kuri jau nešiojo įsčiose Viešpatį. Kai Marija pasveikino Elzbietą, kūdikis Jonas, jau tada pilnas Šventosios Dvasios, pajuto pas jį ateinant Dievo Sūnų ir šoktelėjo iš džiaugsmo motinos įsčiose.
Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijo atgailaujančiuosius. Jonas Krikštytojas pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju, t. y. atliko tai, kas Senajame Testamente skirta pranašui Elijui. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus. Jonas Krikštytojas įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net pats Jonas buvo „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1,7).
Erodas Antipas (Erodo I Didžiojo sūnus) uždarė Joną Krikštytoją į kalėjimą, nes jis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su Erodiada, brolio žmona. Šventasis buvo nukirsdintas kalėjime Erodiados dukters Salomės pageidavimu.
„Įžengdamas į pasaulį Jonas turėjo daugybę dovanų. Jo iškilios įvairios malonės dovanos, pelnytos malone, matomos iš to, kad jis turėjo visų šventųjų tobulumą: jis buvo pranašas; jis buvo daugiau negu pranašas; jis buvo apaštalas; kankinys; išpažinėjas; skaistusis; skelbėjas. Taigi jis turėjo pranašų dvasią, apaštalų uolumą, kankinių tvirtumą, išpažinėjų nuosaikumą, skaisčiųjų tyrumą“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008).
Jonas buvo karštas pamokslininkas. Šį įkarštį įžiebė meilė, įkvėpė tiesa, kreipė gebėjimas skirti arba žinojimas, stiprino pastovumas. Jonas pamokslavo veiksmingai, nes jam pamokslaujant atsivertė daugelis žmonių.
Jonas pamokslavo žodžiu – nuolat mokydamas ir pavyzdžiu – šventai gyvendamas.
Šv. Jono Krikštytojo šventės dieną jau nuo amžių krikščionys degino deglus, nes Jonas pats buvo liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas; ritinantis ratas, nes tuo laiku, apsukui ratą, nusileidžia saulė ir praeina Jono, kuris buvo laikomas Kristumi, šlovė, kaip jis pats paliudijo sakydamas: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ Taip pat tai išreiškia Jono ir Kristaus gimimo dienos: Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti – Kristaus gimimo dieną – ilgėti… (pagal Jokūbo Voraginiečio knygą „Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008).