Šis vakaras mums labai artimas, kiekvienas mes esame buvę prie savo artimo ir brangaus žmogaus karsto, taigi šis vakaras yra prisiminimas, budėjimas prie Jėzaus uolos. Velyknakčio vigilija – Jėzaus Prisikėlimo džiaugsmas ir priminimas mums visiems, jog esame Prisikėlimo žmonės. Jėzus tikrai prisikėlė! Šv. Mišių pamoksle klebonas kalbėjo apie moteris, kurios sekmadienio rytą, po šabo, nusipirkusios kvepalų, bėgo patepti Jėzaus kūno. Tas veiksmas rodo jų pagarbą, meilę, savęs atidavimą. Jos turi rūpestį, kaip jos, silpnos moterys, nuris kapo akmenį. Tačiau Dievas jau buvo tą akmenį nuritęs. Kalbėdamas apie moteris, klebonas prisiminė savo mamą ir tvarkantis netikėtai rastą lapelį su jos įrašu. Vieną Didžiojo Šeštadienio vakarą ji paklausė: „Vytautai, o ką veikė šeštadienio vakare Marija?“ Mamai jis labai teologiškai kažką paaiškinęs. O ji po Velykų ant lapelio parašė žinutę: „Marija galvojo apie Jėzų. Kai visi esate sumigę, kai esate paskendę sapnuose, mamos širdis plaka jai meldžiantis už tave, kad būtum laimingas, kad nesirgtum, kad visi keliai į namus vestų ir tu rastum laukiančią mamą. Vyteli, Kristus prisikėlė ir jis savo mamai pasakė „Ramybė Tau“. Iš tiesų ši naktis ypatinga, nes minime patį svarbiausią, esminį mūsų tikėjimo įvykį. Jėzus gyvas!