Velyknaktis – esminis įvykis kiekvieno krikščionio gyvenime. Kristaus Prisikėlimas – prieš du tūkstančius metų įvykęs istorinis faktas, tačiau minimas kasmet, kaip visų tikėjimo metų svarbiausias įvykis, nes, kaip sako apaštalas Paulius, „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“ (1 Kor 15, 17). Prisikėlimas keičia viską iš esmės – pergalę švenčia ne mirtis, o Gyvenimas, ne nuodėmė, o Atleidimas, ne išdavystė ir neapykanta, o Meilė. Gera, kad tiek daug žmonių mato prasmę ateiti ir švęsti Velyknakčio liturgiją, kuri primena visą mūsų tikėjimo istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Atpirkimo. Šventinama ugnis ir uždegama Velykų žvakė, kuri simbolizuoja Kristų – mūsų Šviesą. Šventinamas vanduo ir atnaujinami Krikšto pažadai, pasiryžimas gyventi su Dievu. Vėl skamba varpai, vėl gaudžia vargonai ir giedamos šlovės giesmės, nes Kristus, perėjęs kančią, atstūmimą, vienatvę, mirtį, nužengęs į pragarus, keliasi iš kapo ir neša viltį kiekvienam iš mūsų. Angelas moterims, atėjusioms prie Jėzaus kapo, skelbia džiugią žinią ir paguodą: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6). Taigi kape Jėzaus nebėra, jis gyvas ir viešpatauja per amžius. „Tad švęskime šventes su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7–8), su džiaugsmu, tikėjimu ir viltimi!
