Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.(Jn 13, 2–5)
Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. (1 Kor 11, 23–25)
Didįjį Ketvirtadienį Jėzus su savo mokiniais sėdo valgyti paskutinės vakarienės. Jis ir mus kasdien kviečia vakarieniauti su juo. Džiugu, kad didelis būrys plungiškių, išgirdę šį Jėzaus kvietimą, atėjo į Šv. Mišias, kur parapijos klebonas, pasilenkęs prie dvylikos parapijiečių ir ukrainiečių, nuplovė jiems kojas, nušluostė jas ir pabučiavo. Tai pagarbos ir meilės kitam ženklas, tai didžiausias nuolankumas ir tarnystė. Džiugu, kad daug parapijiečių šią svarbią Bažnyčiai dieną ėjo Komunijos, o po Šv. Mišių prasidėjo naktinė Švč. Sakramento adoracija, kuri tęsis iki penktadienio ryto 8 val.
